Grey City: The Story
written by zina latiniene
(just in lithuanian)
written by zina latiniene
(just in lithuanian)
Kiro šešėlis susitraukęs stovėjo ant Begalinės jūros kranto ir ilgesingai žvelgė į Ūkanotus tolius. Atšiaurus vėjas šiaušė bangų keteras ir vandens srautai, tarsi nuolat alkani liežuviai, nenuilsdami laižė pakrantės akmenis.
Galutinai sužvarbęs, tamsus siluetas kiečiau susupo apsiausto skvernus ir, išspjovęs kartų apmaudą, pasuko miesto link. „Ne, ne šiandieną...“
Ties pačia pliažo riba stovėjo apšiuręs žvejo namelis. Ramiai puvo senos valtys, išvertusios prakiurusius pilvus. Ant karčių sūpavosi tinklai. Kiro šešėlis pažinojo Žuvagaudį. Paskutiniu metu jie retai besueidavo. Štai ir dabar tuščias kiemas pasitiko nesvetinga tyla. Pakampyje voliojosi sumestos medinės dėžės, švariai išskalautos praūžusių liūčių – jos jau seniai pamiršo sugautos žuvies svorį...
Kiras pasuko link miesto.
Ištuštėjęs miestas vienišoje saloje, nykus ir apleistas, tarsi debesys būtų nubrūžinę savo pilkumą į pastatų sienas. Viskas šiame pasaulyje praranda spalvą.
Painus gatvių voratinklis susieinantis centre prie bažnyčios. Plikas grindinys. Aprūdiję gatvių žibintai – juos kažkas uždegdavo ir užgesindavo.
Net kadaise kybojęs voratinklis paliko saulės neišblukintą dėmę ant sienos. Tarsi nuimtas paveikslas.
Kietą grindinio bildesį po kojomis pakeitė akmenėlių gurgždėjimas.
Tolumoje suūkė. Drovus ratukų tuksenimas netrukus išaugo į čaižų nepakeliamą triukšmą ir murzinai šviečiančių langų vora, paskendusi dūmų kamaliuose, lydima metalinio dundėjimo ir džeržgesio, nėrė pro tilto arką.
Tamsus šešėlis nejučia susigūžė, užgrūtas viso to triukšmo ir vibracijos, mirgančių šviesų, draskančių vakaro prieblandą į skiautes. Bet panika truko neilgai. Garsas nuvilnijo, nutolo.
Traukinys važiavo iš Šiaurinės stoties į Pietinę ir sugrįždavo į Šiaurinę. Paskui jis vėl pajudėdavo Pietinės link. Ratu ir ratu, be pradžios ir be galo. Griežtai nustatytu laiku pagal tvarkaraštį. Be nukrypimų, be išimčių. Be poilsio ir be išeiginių. Visuomet vienodai tuščias ir vienodai užpildytas beveidžių. Mieste nebuvo piko valandų. Šešėliai niekuomet niekur neskuba ir niekuomet nevėluoja. Kažin, ar miestas nustebtų, jei vieną diena traukinys išnyktų? Ar jo prisiminimas paskęsta, kai tik vėjas išsklaido išvykusio traukinio dūmus?
Užgulusią tylą trikdė tik senos iškabos girgždėjimas. „Alus. Smuklė“ – skelbė apsitrynęs užrašas. Lankytojų buvo nedaug. Kaip visuomet. Briaunuoti bokalai rikiavosi ant baro. Pilni, tušti, nugerti. Suskilę, aptrupėjusiais kraštais. Godžios musės siurbė ištiškusias putas.
Kiras pasiėmė savąjį ir pasuko link stalelio prie lango. Ten visuomet rymojo tas pats šešėlis. Jis tikriausiai, niekada neišeidavo iš smuklės. Jis tiesiog buvo šios vietos dekoracija, karts nuo karto gurkšnojanti alų.
- Matei Žuvagaudį? Jo tinklai kabo seniai nenaudoti. Ar niekas nepasigedo žvejo?
Tamsus veidas po truputį įgavo mąslią išraišką.
- Sunku pasakyti, - žodžiai išgulė neskubėdami. – Čia visos dienos vienodos. Kam rūpi kada koks šešėlis išbluko?
Nugertas bokalas pakilo nuo stalo ir, dar gurkšniu ištuštėjęs, nusileido atgal.
Suskambo bažnyčios varpas. Garsas buvo duslus, kapotas, tarsi kas koja spardytų į tuščią metalinę statinę. „Septynios. – Kiras šyptelėjo lūpu plyšeliu. - Netikras garsas, negyvas“
- O kas šiame Mieste yra gyvas?
Kiras pakilo.
- Klausyk, - pasivijo balsas iš tamsos. – Ar tu vis dar eini į pakrantę ir žvelgi į Ūkanotus tolius?
- Taip.
- Tu esi paskutinis Stebėtojas. Visi kiti jau seniai nustojo laukti. Gal tu lauki savo mirusio brolio, kurio juokas atsispindi tavo balse?
Jis niekada neatplauks.
---
Kiro batų kaukšėjimas buvo toks atkaklus, jog atrodė – dar truputį, ir tas garsas pradės trupinti namų sienas. Jis trumpam stabtelėjo ir, užvertęs galvą, pažvelgė į žiburius.
Languose mirgėjo šviesos, šen bei ten šmėžavo juodi siluetai. Tie namai nekvietė svečių.
Galutinai sužvarbęs, tamsus siluetas kiečiau susupo apsiausto skvernus ir, išspjovęs kartų apmaudą, pasuko miesto link. „Ne, ne šiandieną...“
Ties pačia pliažo riba stovėjo apšiuręs žvejo namelis. Ramiai puvo senos valtys, išvertusios prakiurusius pilvus. Ant karčių sūpavosi tinklai. Kiro šešėlis pažinojo Žuvagaudį. Paskutiniu metu jie retai besueidavo. Štai ir dabar tuščias kiemas pasitiko nesvetinga tyla. Pakampyje voliojosi sumestos medinės dėžės, švariai išskalautos praūžusių liūčių – jos jau seniai pamiršo sugautos žuvies svorį...
Kiras pasuko link miesto.
Ištuštėjęs miestas vienišoje saloje, nykus ir apleistas, tarsi debesys būtų nubrūžinę savo pilkumą į pastatų sienas. Viskas šiame pasaulyje praranda spalvą.
Painus gatvių voratinklis susieinantis centre prie bažnyčios. Plikas grindinys. Aprūdiję gatvių žibintai – juos kažkas uždegdavo ir užgesindavo.
Net kadaise kybojęs voratinklis paliko saulės neišblukintą dėmę ant sienos. Tarsi nuimtas paveikslas.
Kietą grindinio bildesį po kojomis pakeitė akmenėlių gurgždėjimas.
Tolumoje suūkė. Drovus ratukų tuksenimas netrukus išaugo į čaižų nepakeliamą triukšmą ir murzinai šviečiančių langų vora, paskendusi dūmų kamaliuose, lydima metalinio dundėjimo ir džeržgesio, nėrė pro tilto arką.
Tamsus šešėlis nejučia susigūžė, užgrūtas viso to triukšmo ir vibracijos, mirgančių šviesų, draskančių vakaro prieblandą į skiautes. Bet panika truko neilgai. Garsas nuvilnijo, nutolo.
Traukinys važiavo iš Šiaurinės stoties į Pietinę ir sugrįždavo į Šiaurinę. Paskui jis vėl pajudėdavo Pietinės link. Ratu ir ratu, be pradžios ir be galo. Griežtai nustatytu laiku pagal tvarkaraštį. Be nukrypimų, be išimčių. Be poilsio ir be išeiginių. Visuomet vienodai tuščias ir vienodai užpildytas beveidžių. Mieste nebuvo piko valandų. Šešėliai niekuomet niekur neskuba ir niekuomet nevėluoja. Kažin, ar miestas nustebtų, jei vieną diena traukinys išnyktų? Ar jo prisiminimas paskęsta, kai tik vėjas išsklaido išvykusio traukinio dūmus?
Užgulusią tylą trikdė tik senos iškabos girgždėjimas. „Alus. Smuklė“ – skelbė apsitrynęs užrašas. Lankytojų buvo nedaug. Kaip visuomet. Briaunuoti bokalai rikiavosi ant baro. Pilni, tušti, nugerti. Suskilę, aptrupėjusiais kraštais. Godžios musės siurbė ištiškusias putas.
Kiras pasiėmė savąjį ir pasuko link stalelio prie lango. Ten visuomet rymojo tas pats šešėlis. Jis tikriausiai, niekada neišeidavo iš smuklės. Jis tiesiog buvo šios vietos dekoracija, karts nuo karto gurkšnojanti alų.
- Matei Žuvagaudį? Jo tinklai kabo seniai nenaudoti. Ar niekas nepasigedo žvejo?
Tamsus veidas po truputį įgavo mąslią išraišką.
- Sunku pasakyti, - žodžiai išgulė neskubėdami. – Čia visos dienos vienodos. Kam rūpi kada koks šešėlis išbluko?
Nugertas bokalas pakilo nuo stalo ir, dar gurkšniu ištuštėjęs, nusileido atgal.
Suskambo bažnyčios varpas. Garsas buvo duslus, kapotas, tarsi kas koja spardytų į tuščią metalinę statinę. „Septynios. – Kiras šyptelėjo lūpu plyšeliu. - Netikras garsas, negyvas“
- O kas šiame Mieste yra gyvas?
Kiras pakilo.
- Klausyk, - pasivijo balsas iš tamsos. – Ar tu vis dar eini į pakrantę ir žvelgi į Ūkanotus tolius?
- Taip.
- Tu esi paskutinis Stebėtojas. Visi kiti jau seniai nustojo laukti. Gal tu lauki savo mirusio brolio, kurio juokas atsispindi tavo balse?
Jis niekada neatplauks.
---
Kiro batų kaukšėjimas buvo toks atkaklus, jog atrodė – dar truputį, ir tas garsas pradės trupinti namų sienas. Jis trumpam stabtelėjo ir, užvertęs galvą, pažvelgė į žiburius.
Languose mirgėjo šviesos, šen bei ten šmėžavo juodi siluetai. Tie namai nekvietė svečių.
